lemti

1 lémti, lẽmia, lė́mė K, lem̃ti, lẽmia, lė̃mė Kv, Všt, Jrb 1. tr., intr. iš anksto skirti, nustatyti, numatyti kam kokį likimą; pranašauti, skelbti, koks likimas ko laukia (apie dievų, laumių, likimo lėmimą): Laimė lėmė per langą gemančiam kūdikiui ateinantį gyvenimą BsMtI104. O tai duok, Dievai, laimužei lemti bent par mylelę mergytei augti JD218. Gal laimė nelėmė, gal žmonės koją pakišo KrvP(Dbg). Laumės laimę lėmė man jaunai S.Nėr. Apie atsitiktinį pasisekimą sakoma: „taip laimė lėmė“ FT. Laimė lėmė saulužės dienaitę, ir atšilo ežere ledaitis RD3. Ką čia lemi kai laimė Švnč. Ir pamilo visi Meilužę, o ypač senas šešuras Kirklys, kuriam dievai tikros dukružės nebuvo lėmę V.Krėv. Man metų rasi daug lemi, dar rasi mieris man toli PG. Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas Mair. Kaip kam yra lemtà, taip ir nusiduoda Dov. Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių, nebuvo lemta man pažint gyvenant! B.Sruog. Jeigu perkūnui bus lémta, tai jis mane i stubo[je] ras Erž. Tai buvo jam lémta teip mirti KI225. ^ Be laiko nemirsi, kiek lemta – gyvensi KrvP(Mrk). Gyvenimas parodys, kam lemta ant vežimo sėdėti, kam po vežimu gulėti KrvP(Varn). | refl. tr.: Niekas pats sau likimo nesilemia J.Balč. 2. tr. turėti galutinės, sprendžiamos reikšmės, galios; nusverti, sąlygoti: Sėją, būsimą derlių lemia geras pasiruošimas pavasario laukų darbams sp. Kartoteka lėmė žodyno apimtį ir net struktūrą rš. Jo žodis lemiamas ir paskutinis – visi turės sutikti, jei lieps Usninis T.Tilv. Išeidavo dvikovon drąsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės A.Vien. Lemiama visos pramonės gamybos tolesnio augimo sąlyga yra jos nepaliaujama techninė pažanga rš. 3. tr., intr. burti, spėti, aiškinti ateitį iš tam tikrų ženklų, pranašauti: Žyniai veizėjo į žvaizdes ir lėmė atentį metą laimingą ar nelaimingą pagal to, kokias žvaizdes pirma paregėjo S.Dauk. Iš tų reiškinių lėmė įvairių dalykų: vieni lėmė didelius karus būsiant, kiti pranašavo ateisiant karalių rš. Kiti lema, bet aš netiku, ka blužnis rodytum žiemos speigus Trk. 4. tr. rodyti, žadėti ką būsiant, įvyksiant (apie kokius pranašingus reiškinius, ženklus): Spėja, mena, ką bloga ta kometa lemia: karą, badą, ligas ar kitas kokias nelaimes Mš. Žalčiai ir gyvatės jam lėmė laimę ar nelaimę A.Vien. Giedrią dieną lemia blaivas ir spalvingas vakaro dangus S.Nėr. Jos įdubę skruostai dega bloga lemiančiu raudonumu rš. Dirbtinai ramus, tylus, tačiau kietas Spiritavičiaus balsas nieko gera nelėmė T.Tilv. Rytas išaušo giedras, tylus ir lėmė gražią orę V.Myk-Put. Kunigaikšti, aš sapnavau sapną, kuris gero nelemia nei tau, nei tavo kraštui V.Krėv. 5. intr. traukti, mesti burtus: Paskuo lėmė tarp savęs, kuriai iš tų trijų dalių [gyventojų] reikės numus palikti S.Dauk. 6. intr. spėti, manyti: Kažin, ant ko anie lẽma (spėja pavogus) Krkl. Tu lėmei, jog jis ženysis, ir įvyko – apsiženijo J. Gal bus ir daugiau lyterių [vyšnių], bet tik aš taip lemiù Skr. | refl.: Kai lémsies, kad neatveš, tai ir neatveš Skr. Nereikia iš anksto lémtis Skr. ║ iš anksto sakyti, spręsti: Apei dainas … nieko nesakau ir nelemiu S.Stan. Kas iš Jauniaus rašybos prigis galutinai rašomojoje mūsų kalboje, sunku tuo tarpu lemti J.Jabl. 7. intr., tr. norėti, kad kas įvyktų, būtų, linkėti: Sulauk nepalaimą ant savęs paties, kurią jis kitiems buvo lėmęs brš. Kiek midaus lašų išgėrėm, lemiam tiek saikų javelių KlvD162. 8. intr. nuspręsti, nutarti: Ponas lẽmia tą budinką sugriauti J. Medlinčiai tarp savęs taip lėmė, taip lėmė, savo norą žodžiais įžodė: „Mes nuimsim lokei ausis, padarysim savie batus“ JD965. 9. tr. skirti, nustatyti: Kodėl jūs lemtą darbą dienos n'atlikot? CI744. Apsižadėjęs buvo lemtoje dienoje juos nežeistus jiems išduoti CII768. Lemtas čėsas N. Lemta vieta R67. Jų lemtą algą duoti CI309. \ lemti; aplemti; atlemti; įlemti; išlemti; nulemti; palemti; prilemti; užlemti